Ne taip seniai LinkedIn komentaruose gimė diskusija, apie tai, ar etiška, kai už Tave kažkas rašo postus?
Tikriausiai todėl tie, kurie naudojasi “rašytojų vaiduoklių ar šešėlinių autorių” (angl. ghostwriting) paslaugomis arba leidžia savo socialinių tinklų paskyras administruoti kažkam kitam, garsiai ir viešai apie tai nekalba. Tad, kodėl šios paslaugos, naudojamos socialinėje medijoje turi būti parduodamos ar perkamos tyliai, netgi su kaltės jausmu?
Tie, kas dirba komunikacijos srityje žino, kad viena f-jų yra padėti žmonėms, kurie turi mažiau gebėjimų rašyti arba negali skirti tam tiek dėmesio, kiek reikėtų. Štai keli pavyzdžiai, kai vadinamasis ghostwriting mūsų visuomenėje yra norma, pvz., Prezidentas, besikreipiantis į tautą, dažnai sako kalbą, kuri nėra parašyta jo paties asmeniškai (juk dažniausiai tai daro profesionalai – kalbų rašytojai), bet mes, jos klausydami, traktuojame, kad kalba yra Prezidento, tikėdami, kad jis aktyviai dalyvavo kuriant jos turinį. Lygiai taip pat traktuojame ir žiniasklaidoje matomus įmonių vadovų komentarus, kur dažnai citatos yra sukurtos komunikacijos srityje dirbančių žmonių, bet nuo to juk komentaro nuosavybė ir atsakomybė nepereina kitai rolei, būtent įvardintam žmogui priskiriame perskaitytus jo žodžius. Tad, kodėl ši, komunikacijos industrijoje veikianti praktika, negalėtų galioti ir socialinėje erdvėje, kai kažkas mums padeda parašyti ar už mus parašo postus?
Tikriausiai, kad didžiausias skaudulys yra tas, kad tie, kas naudojasi tokia praktika, to nepripažįsta viešai arba tą daro neįsivertinę tam tikrų dalykų, tad ghostwriting principas tinkamas socialinėje medijoje yra tinkamas naudoti tol, kol... Trys taisyklės, kurias galite perskaityti čia.