Scena be streso: kaip konferencijų organizatoriai renkasi pranešėjus?

Ne kiekvienas ekspertas gali lipti į sceną, ir konferencijų organizatoriai tai labai gerai žino, nes būtent jie ir sprendžia kas kalbės, o kas tik klausysis.

Lietuvoje per metus vyksta daugiau nei 20 įvairaus dydžio konferencijų. Daugelyje jų matome jau atpažįstamus speakerius, bet kaip būna įdomu, kai scenoje pasirodo nauji veidai, kurių mintis tiesiog “ryjame”, kurių įžvalgas vėliau kartojame savo kolegoms ir kurių idėjas pritaikome savo darbuose. Už tų įspūdingų “premjerų” slepiasi krūva strategijos, planavimo ir pasiruošimo, kad apskritai užliptume ant scenos, kad turėtume ką pasakyti ir kad tas pasirodymas duotų vertę ne tik auditorijai, bet ir mums patiems. Scena turi tris svarbias dalis: PRIEŠ, ANT ir PO ir jei kuri nors dalis šlubuoja, noras dalintis savo mintimis scenose ir gauti iš to naudos, gali ir likti tik dar viena svajone.

Šiandien noriu trumpam sustoti ties viena iš jų - PRIEŠ. Tai dalis, kuri labai svarbi organizatoriams, bet dažnai nuvertinama nepatyrusių pranešėjų. Konferencijų organizatoriai - svarbūs žmonės, kurių verta klausyti, nes jie jau matė šimtus pranešimų, jie pažįsta savo auditoriją, žino, kas veikia, galų gale, jie turi nuojautą, kas paeis, o kas ne. Ruošdamasi mokymams “Scena be streso” pakalbinau kelių didžiausių konferencijų Lietuvoje organizatorius, kad suprastume, kas svarbu, jei ir patys lipame į sceną.

Štai keli labai praktiški patarimai:

1. Įvertinkime, ar tikrai turime laiko ruoštis. Jei jau papuolėme į organizatorių akiratį ir gavome kvietimą skaityti pranešimą, pagalvokime, ar tikrai norime keliauti šiuo keliu. Galime būti labai svarbūs ir žinomi savo srityje, bet konferencijų formatas reikalauja koncentracijos, aiškios minties bei kantrybės kalibruojant savo ego ir auditorijos poreikius. Didžiosios konferencijos, tokios kaip Vadovų konferencija EBIT , LOGIN ar HR Savaitė Lietuva savo programas dėlioja beveik metus į priekį. Gavus kvietimą dažnai laukia keli susitikimai su turinį prižiūrinčiais žmonėmis, temos kalibravimas ir pasiruošimas iki deadline, kas reiškia, bent jau 3-4 papildomus susitikimus ir namų darbus. Jau praėjo tie laikai, kai ruošiamasi paskutinę naktį, 9 iš 10 tokie pranešimai, kaip ir per didelis pasitikėjimas savimi, pakiša koją būti išgirstiems ir suprastiems. Pasiruošimas būtinas, net ir tam, kad pranešimas skambėtų tiesiog natūraliai.

2. Svarbu ir tema, ir kaip prie jos prieiname. Daugelis konferencijų turi savo kryptį ar temas, todėl pranešėjai pirmiausia atrenkami pagal tai, kaip jų patirtis ir požiūris atitinka ar papildo planuojamą turinį. Neapsigaukime, skirtingos nuomonės čia labai vertinamos, ypač, kai tą pačią temą galima panagrinėti iš skirtingų kampų, nes auditorijai nuo to juk tik įdomiau.

3. Patirtis ir kompetencija vis dar yra pagrindas. Labai svarbu reali speakerio profesinė patirtis ir kompetencija. Organizatoriai žiūri į žmogaus biografijos faktus: kokiose įmonėse dirbo, kokius projektus įgyvendino, kokius verslo rezultatus pasiekė, ar yra parašęs knygų ar mokslinių straipsnių. Kartais svarbiausia net ne titulai, o tai, kad “žmogui dega akys”, kad jis turi labai aktualių žinių arba gali pasidalinti praktika, kuri šiuo metu reikalinga rinkai.

4. Scena reikalauja ir asmeninių savybių set’o. Pranešėjas turi gebėti prikaustyti auditoriją, išlaikyti dėmesį ir perteikti savo mintį aiškiai bei įtraukiai. Tam reikalinga ne tik charizma, bet ir viešo kalbėjimo įgūdžiai bei pasitikėjimas savo jėgomis. “Nes ir charizmą reikia mokėti valdyti”. Labai svarbus momentas, kaip pranešėjai išgirsta ir susidirba su organizatoriais. Teigiamu atveju, rezultatas būna labai geras, ir priešingai, kartais asmeninės savybės pakiša koją tolimesniam bendradarbiavimui.

Akivaizdu, kad geras pasirodymas retai kada būna atsitiktinumas, dažniausiai tai yra nuoseklaus darbo rezultatas, net ne vieno žmogaus, o visos komandos. Apie tai, kas vyksta PRIEŠ ir PO scenos, kalbėsiu mokymuose „Scena be streso“ : kas yra aiškus ženklas konferencijų organizatoriams, kad pranešimas pavyko, kuom dar reikia pasirūpinti lipant į sceną, kaip išnaudoti savo pasirodymą matomumui bei reputacijai stiprinti. O kad tos 12 ar 15 minučių ANT scenos nebūtų tik dar vienas pranešimas, o taptų įsimintina patirtimi auditorijai, kalbės mano kolegė, Neringa Bliūdžiūtė, viešo kalbėjimo trenerė ir įtaigos ekspertė. Beje, jei esate matę jos viešų kalbų analizes (nuo Holivudo iki politikos) ar klausę jos podcast, turbūt sutiksite, kad pasimokyti iš Neringos yra ko net ir daug kartų stovėjusiems scenoje. Tad, mano klausimas lieka tas pats: ar išdrįsime būti matomi ir scenoje?

Ypatingas ačiū Egle Lapkute - Juozaitiene, Giedrė Kapočienė, Sandra Meskauskaite-Stepsiene, Rūta Mecelicaitė Panavė už atvirumą ir nuoširdumą atsakant į mano klausimus. Labai tikiu, kad vis daugiau ir daugiau profesionalių pasirodymų išvysime ir scenose💚